Ramiame rajone įprastas šunų pasivaikščiojimas tapo nepaprasto rūšių ryšio fonu. Šuns šeimininkė nežinojo, kad kasdienis pasivaikščiojimas su šuniuku patrauks mažyčio stebėtojo – mielo kačiuko, vardu Mika, dėmesį.
Šunys, įpratę padarai, laikosi nuspėjamo savo kasdienių pasivaikščiojimų grafiko. Tačiau Mikai buvo kažkas ypatingo apie vieną konkretų šunį. Kai šuo Mila ir jos šeimininkas leidosi į savo įprastą kasdienybę, Mika, įžvalgus valkata, neabejotinai užsidegė. Mika perdavė tylią, bet galingą žinią švelniais uostymais, meiliais purkštukais ir žaismingais trynimais: troškimą draugystės ir rūpesčio.
Tris mėnesius kiekvieną dieną Mika išlindo iš krūmų, žavėdamas šunį ir jos šeimininką. Ji ėmėsi mūsų kasdienybės; ji žinojo mūsų tvarkaraštį; kai Mila išeidavo pasivaikščioti, ji tiesiog pasirodydavo, – pasakojo moteris. Kai tik mes išeidavome, ji iššokdavo iš krūmų ir pradėdavo mus sekti.
Neabejotinas magnetinis potraukis, regis, traukė kačiuką link šuns, sukurdamas ryšį, kuris pranoksta įprastą gyvūno elgesį. Tai, kas prasidėjo kaip atsitiktinis susitikimas, tapo bendrų meilės kasdienybe.
Tačiau Mika nepriartėjo prie savininko, nes buvo gana laukinė ir iki tol nebuvo šalia žmonių. Galų gale ji priėmė pirštinių prisilietimą, maisto auką ir galimybę gauti naujus namus, kai oras atvėso.
Mikos žavesys pasiekė naujas aukštumas, kai beglobis kačiukas sekė šunį ir jo šeimininką namo. Negalėdamas atsispirti šio atkaklio katino žavesiui, šuns savininkas šiltai pakvietė Miką ir sukūrė degtuką, pagamintą danguje.
Namo viduje Mika ir Mila užmezgė neišpasakytą ryšį. Jie žaidžia kartu, guli vienas šalia kito, laižo ir puoselėja savo ryšį. Tai, kas prasidėjo kaip paprastas stebėjimas įprasto pasivaikščiojimo su šunimi metu, virto širdžiai mielu pasakojimu apie draugystę, įrodančiu, kad kartais netikėčiausi ryšiai užmezga giliausius ryšius.